KRAŠTOVAIZDŽIO STRUKTŪROS IR EKOLOGINIO STABILUMO TYRIMAS

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama kraštovaizdžio struktūra ir jos vaidmuo teritorijų ekologiniam stabilumui. Kraštovaizdžio struktūros ir konfigūracijos pokyčiai tiesiogiai atspindi teritorijos ekologinį stabilumą ir parodo, kaip tvariai ši teritorija yra naudojama. Tyrimo metu analizuojamos penkios itin aukštą našumo balą Lietuvoje (vidutiniškai 48,94) turinčios savivaldybės: Šakių, Kėdainių, Vilkaviškio, Pasvalio ir Joniškio, kurios pasižymi ypatigai dideliais ariamos žemės plotais (vidutiniškai daugiau kaip 60 proc. nuo viso naudmenų plotų kiekio). Tyrimo metu buvo apskaičiuoti istoriniai savivaldybių žemės naudmenų ploto kaitos pokyčiai, siekiant įvertinti ilgalaikį jų struktūros poveikį ekologiniam kraštovaizdžio stabilumui. Atlikus erdvinių duomenų lyginamąją analizę nustatyta, kad nepaisant to, jog natūralių pievų ir ganyklų bei krūmų želdinių ir miškų kiekis didėja, tačiau vis tik santykinai išliekantys dideli ariamos žemės plotai savivaldybėse gerokai prastina bendrą ekologinį kraštovaizdžio stabilumą, kuris išlieka itin žemas Šakių ir Kėdainių rajonų savivaldybėse, atitinkamai 0,38 ir 0,4, o likusiose teritorijose artimas kritiniam lygiui – 0,3 Vilkaviškio rajono savivaldybėje, 0,32 Pasvalio rajono savivaldybėje ir 0,34 Joniškio rajono savivaldybėje. Siekiant atkurti teritorijos kraštovaizdžio ekologinį stabilumą bei įgyvendinti tvarų žemės naudojimą būtina strategija, kurioje būtų numatomos priemonės saugojančios ir atkuriančios natūralius kraštovaizdžio elementus, siekiant sumažinti neigiamą antropogeninių teritorijų poveikį.