AGRARINĖS MIŠKININKYSTĖS PAGRINDINIAI BRUOŽAI IR PRAKTIKOS: TEORINIAI ASPEKTAI

Santrauka

Klimato kaita kelia didelę grėsmę pasauliui, o vienas iš ją skatinančių veiksnių yra intensyvi žemdirbystė, perteklinis trąšų ir pesticidų naudojimas, o tai sukelia dirvožemio degradaciją. Prie šios problemos prisideda ir miškų kirtimas, kuris didina šiltnamio efektą sukeliančių dujų išskyrimą ir mažina sukauptos anglies kiekį. Ši problema skatina domėtis tvariais ūkininkavimo metodais, vienas iš jų – agrarinė miškininkystė. Lietuvoje ši tema nėra plačiai nagrinėjama, o sistemingos informacijos sintezės yra labai nedaug, lyginant su užsienio moksliais darbais. Todėl reikia pradėti sisteminti informaciją, atskleidžiant agrarinės miškininkystės sampratą, jos bruožus, taikomas praktikos rūšis. Šiame straipsnyje atlikta mokslinės literatūros analizė ir sintezė pagal teminį atitikimą. Agrarinės miškininkystės sąvoka skirtinguose šaltiniuose turi pagrindinį principą, tai daugiamečių sumedėjusių augalų auginimas tame pačiame žemės ūkio plote su pasėliais ir/arba gyvuliais. Pagrindiniai sistemos bruožai yra daugiau nei du veiklos rezultatai, o veiklos trukmė – daugiau nei dveji metai. Agrarinės miškininkystės poveikis dirvožemiui, biologinei įvairovei yra teigiamas. Pagal komponentų pobūdį jos praktikos išskiriamos į silvopastoralinę sistemą, agrisilvikultūros sistemą ir agrosilvopastoralinę sistemą.