KAIMIŠKŲ VIETOVIŲ DARNUS VYSTYMASIS

Santrauka

XX amžius pasižymėjo sparčia industrializacija, urbanizacija, gyventojų skaičiaus augimu, tarša ir neregėto masto gamtos išteklių išeikvojimu. Šios katastrofos buvo pažadinimo skambutis daugeliui tautų, kurios aktyviai pradėjo kurti ekonominę politiką, kuri akcentavo tvarią praktiką, o ne tradicinę išteklių naudojimo veiklą. Tai galiausiai paskatino 1992 m. Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferenciją (UNCED), plačiau žinomą kaip Rio de Žaneiro Žemės viršūnių susitikimas. Šio aukščiausiojo lygio susitikimo metu įvairios tautos susirinko pasirašyti įvairių su aplinka susijusių konvencijų, tokių kaip Jungtinių Tautų bendroji klimato kaitos konvencija (JTBKKK) ir Biologinės įvairovės konvencija (CBD). Darnus vystymasis yra koncepcija, kuri pastaraisiais metais vis labiau populiarėja, nes pasaulis vis labiau suvokia, kad reikia saugoti aplinką ir išteklius. Jis apibrėžiamas kaip „plėtra, kuri tenkina dabarties poreikius, nepažeidžiant ateities kartų galimybės tenkinti savo poreikius“. Darnaus vystymosi koncepcija remiasi trimis pagrindiniais principais: aplinkos apsauga, ekonomikos augimu ir socialiniu teisingumu. Tvariam vystymuisi kaimo vietovėse reikia įvairių strategijų, įskaitant prieigos prie pagrindinių paslaugų, tokių kaip sveikatos priežiūra, švietimas ir švarus vanduo, gerinimą; tvarios žemės ūkio praktikos skatinimas; ir atsinaujinančių energijos šaltinių skatinimas. Šios strategijos yra būtinos siekiant sumažinti skurdo lygį kaimo bendruomenėse ir apsaugoti aplinką nuo tolesnio blogėjimo dėl netvarios praktikos.

Straipsnio tikslas – nustatyti kaimiškų vietovių darnaus vystymosi aspektus. Tikslo įgyvendinimui naudojami mokslinės literatūros, dokumentų analizės, sisteminimo, palyginimo ir apibendrinimo metodai.