ĮSĖLINIŲ TARPINIŲ PASĖLIŲ IR JŲ ĮTERPIMO BŪDŲ ĮTAKA VASARINIŲ KVIEČIŲ AGROFITOCENOZEI

Santrauka

Lauko  eksperimentas  atliktas  2022  m.  Vytauto  Didžiojo  universiteto  Žemės  ūkio  akademijos  (VDU  ŽŪA) Bandymų stotyje. Dirvožemis, kuriame buvo atliekamas eksperimentas, karbonatingas stagniškas išplautžemis (Stagnic Hypocalcic  Luvisol). Tyrimo metu siekta nustatyti skirtingų botaninių šeimų įsėlinių žieminių tarpinių pasėlių ir jų įterpimo į dirvą būdų įtaką vasarinių kviečių agrofitocenozei ekologinės žemdirbystės sąlygomis. Atliktas dviejų veiksnių lauko eksperimentas: A  veiksnys – tarpinių pasėlių įterpimo į dirvą būdai: 1. Gilus užarimas (20 cm gyliu) pavasarį; 2. Seklus užarimas (6 cm gyliu) pavasarį. B veiksnys – įsėliniai žieminiai tarpiniai pasėliai: 1. Be tarpinio pasėlio; 2. Purpuriniai (inkarnatiniai) dobilai (10 kg ha^-1); 3. Žieminiai (ruginiai) vikiai (50 kg ha^-1); 4. Daugiametės svidrės (10 kg ha^-1); 5. Žieminiai rugiai (50 kg ha^-1). Vasarinių kviečių pasėlio piktžolėtumas nustatytas jų pieninės brandos metu. Kviečių pasėlio tankumas (vnt. m^-2)  įvertintas prieš derliaus nuėmimą. Kviečių grūdų derlingumas apskaičiuotas pagal standartinio 14 proc. drėgnio ir absoliučiai švarių grūdų kiekį (t ha^-1). Atlikus tyrimą nustatyta, kad mažiausias piktžolių skaičius kviečių pasėlyje  buvo  pavasarį žaliajai trąšai giliai įterpus žieminius vikius, tačiau mažiausia piktžolių sausųjų medžiagų masė buvo giliai užarus purpurinius dobilus. Daugiausia produktyvių stiebų suformavo vasariniai kviečiai, augę po  pavasarį žaliajai trąšai giliai įterptų žieminių vikių,  dėl to šiuo atveju buvo  nustatytas ir didžiausias kviečių grūdų derlingumas.