NEKILNOJAMOJO TURTO MASINIO VERTINIMO YPATUMAI LIETUVOJE

Santrauka

Masinio turto vertinimo metu „masiškai imami rajonai ar zonos ir taip nustatinėjama mato (aro, kvadrato) kaina, o tada pagal objekto dydį suskaičiuojama bendra kaina. Masinio vertinimo suma visada nurodoma Registrų centro išraše, tačiau tik retais atvejais taip nustatyta vertinimo suma gali atitikti realybę. Dažniau suma neatitinka realios pardavimo kainos – ji gali būti tiek per maža, tiek per didelė lyginant su realia verte“ (Slukinas, 2019).

Darbo tikslas – įvertinti NT masinio vertinimo ypatumus Lietuvoje bei atskleisti NT ekspertų požiūrį.

Atlikus Lietuvos ir Lenkijos palyginimus nustatyta, kad Lietuvoje dažniau taikomas paprastasis skaičiavimas remiantis vienu svarbiausiu kintamuoju, Lenkijoje stengiamasi dažniau remtis dviem reikšmėmis. Svarstant apie problematiką, Lietuvoje daugiau dėmesio telkiama į palyginimo tikslumą, reikšmių skirtumus ir jų formules, ypač naudojant palyginimo metodą.

Atlikus ekspertų anketinės apklausos rezultatų analizę nustatyta, kad ekspertai masinio turto vertinimo rezultatų tikslumą vidutinei rinkos vertei nustatyti vertina vidutiniškai. Dauguma ekspertų naudoja lyginamąjį metodą, maža dalis – pajamų, išlaidų metodus. Išskirti pagrindiniai nekilnojamojo turto vertinimo masiniu būdu privalumai, t. y. patogumas, greitumas, patikimų duomenų naudojimas, vertinant grupuojama pagal teritorijas, mokesčių apskaičiavimas, greitas ir patogus NT verčių suradimas. Pagrindiniai trūkumai – NT vertės neatitikimas rinkai, netikslingumas ir nepatikimumas. Išskirti pagrindiniai masinio vertinimo Lietuvoje tobulinimo aspektai, t. y. atsižvelgimas į individualias turto savybes, palyginamųjų savybių pridėjimas, daugiau kriterijų, skaičiavimo metodikos keitimas, kompetentingesni vertintojai, reikia labiau remtis NT sandorių kainomis.