IŠTIRTI DIDŽIOJO BALTOJO GARNIO PAPLITIMĄ BEI VEISIMOSI VIETAS PRIENŲ RAJONE, BEI ĮTAKĄ PILKAJAM GARNIUI

Santrauka

Lietuvoje iki 1995 m. didysis baltasis garnys (Ardea alba) buvo aptinkamas kaip reta, praskrendanti rūšis. Tačiau šiltėjant klimatui, keičiantis oro sąlygoms, šios rūšies garnių  vis dažniau pastebima. Pirmieji veisimosi faktai užfiksuoti Elektrėnuose, vėliau Drūkšių, Sennemunės ežeruose. Ši tema aktuali tuo, kad didžiųjų baltųjų garnių populiacija nuolatos auga ir šios rūšies santykiai su pilkuoju garniu nėra aiškūs.

Šiuo tyrimu buvo siekiama nustatyti  didžiojo baltojo garnio paplitimą, veisimosi vietą žuvinguose, įvairaus tipo vandens telkiniuose (pelkėse, upėse, tvenkiniuose, ežeruose) bei jų daromą įtaką kitoms paukščių rūšims Prienų rajone. Tyrime buvo remtasi vizualiniais ir bepilotės skraidyklės gautais duomenimis.

Tyrimas buvo atliktas 2020–2021 m. Kašonių ežere, Šilavoto tvenkiniuose, Jundeliškių hidroelektrinės tvenkinyje ir Verknės upės vingyje, kur buvo fiksuojami didieji baltieji garniai. Pagal gautus duomenis buvo nustatyta, kad, kaip ir teigia dauguma literatūros šaltinių, didžiųjų baltųjų garnių gausiau pastebima pavasario ir rudens laikotarpiu, išskyrus Kašonių ežerą, kur pavasarį vidutiniškai buvo aptinkama 0,7 individų, o vasarą 4,1 individų. Pagrindinė to priežastis yra aplinkinis triukšmas ir rudagalvių kirų gausa pavasarį. Didžiausias individų skaičius buvo fiksuotas Jundeliškių hidroelektrinės tvenkinyje, kur vienu metu matyti 28 individai.

 Bepilotės skraidyklės   neaptiko nei vienos didžiojo baltojo garnio lizdavietės, kas rodo, kad garniai į tiriamus vandens telkinius atskrenda maitintis. Mityba intensyvesnė vakaro laikotarpiu, kuriuo vidutiniškai fiksuota 21% daugiau individų  negu ryte. Ryto metu paukščiai yra pasyvesni nei vakare ir jų buvo gerokai  mažiau.

Be  didžiojo baltojo garnio, stebėti ir pilkieji garniai (Ardea cinerea), bet jų buvo  mažiau, vidutiniškai buvo aptikta tik 0,9 individo visuose stebėtuose telkiniuose. Didesnė populiacija buvo  Šilavoto tvenkiniuose, kur vidutiniškai matyti 1,8 individų. Jie dažniausiai laikydavosi šalia didžiųjų baltųjų garnių, maitindavosi kartu ir migraciniu laikotarpiu telkdavosi į vieną vietą su kitais garniais.