Sintetinės vaizdo klastotės ir skaitmeninis smurtas paauglių porose: suvokimas, rizika ir prevencijos strategijos
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2025.160.4Reikšminiai žodžiai:
sintetinės vaizdo klastotės, skaitmeninis smurtas, paauglių poros, skaitmeninis privatumas, švietimasSantrauka
Nors technologinė revoliucija pastaraisiais dešimtmečiais lėmė neabejotiną pažangą, visgi atsirado ir problemų, susijusių su naujomis žmonių bendravimo formomis, ypač tarp paauglių. Šiuo atveju analizuojame sintetinės vaizdo klastotės (angl. deepfake) reiškinį, su kuriuo susiduria paaugliai kurdami romantiškus santykius. Daugiausia dėmesio skiriame tam, kaip prieiga prie dirbtinio intelekto priemonių palengvina manipuliacinių vaizdų, pažeidžiančių privatumą ir gerovę, kūrimą ir platinimą. Panaudojus grupės dinamiką ir konkrečius klausimus, duomenys surinkti iš trečių ir ketvirtų vidurinio ugdymo klasių mokinių, kilusių iš skirtingų sociokultūrinių aplinkų. Taikant teminio pobūdžio analizę buvo tiriamos rizikos suvokimo, socialinio ir emocinio poveikio, etikos, atsakomybės ir prevencijos strategijų kategorijos. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad paaugliai nors apskritai suprato, kas yra sintetinė vaizdo klastotė, vis labiau buvo susirūpinę, ypač merginos, dėl manipuliavimo jų pažeidžiamumu, taip pat dėl asmeninių vaizdų platinimo be jų sutikimo. Mokiniai vertino privatumo ir skaitmeninės informacijos apsaugos svarbą, kartu prisiėmė atitinkamą etinę ir teisinę atsakomybę. Taigi, būtina suteikti daugiau informacijos apie sutikimą, pagarbą ir paramą aukoms, taip skatinant prevencijos ir ankstyvo aptikimo strategijas. Labai svarbu, kad švietimo įstaigos kartu su skaitmeninėmis platformomis įgyvendintų tokias strategijas, kurios skatintų vertybes ir įgūdžius, reikalingus kovojant su šia nauja skaitmeninio smurto forma paauglystėje.



