MEDŽIOJAMŲJŲ GYVŪNŲ SUŽEIDIMO MEŽIOKLĖJE PRIEŽASTYS IR JŲ ANALIZĖ: MEDŽIOTOJŲ APKLAUSOS REZULTATAI

Santrauka

Medžioklėje dažnai gali atsitikti taip, kad pašautas gyvūnas lieka sužeistas ir pabėga, tačiau jos metu neišvengiamai kyla gyvūnų gerovės klausimų. Tokiose situacijose gyvūnai gali patirti ilgalaikes kančias, kurios dažnai lieka neįvertintos. Ši problema kelia tiek etinių, tiek praktinių iššūkių medžioklės principam ir įvaizdžiui. Šio darbo tikslas – įvertinti sužeistų medžiojamųjų gyvūnų dažnumą medžioklėse, nustatyti, kokiose medžioklėse dažniausiai sužeidžiami gyvūnai, bei išanalizuoti pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos netaikliam šūviui medžioklėje. Tyrimui atlikti buvo naudota anoniminė anketinė medžiotojų apklausa. Rezultatai parodė, kad 63,6 % respondentų nurodė, kad per pastaruosius metus yra buvę atvejų, kai medžioklės metu gyvūnas buvo sužeistas ir pabėgo. Dažniausiai buvo nurodomi elniai (30,2 %), rečiau – lapės, stirnos ir šernai (apie 10 %), o mažiausiai – briedžiai (3,1 %). Respondentų nuomone, daugiausia gyvūnų sužeidžiama medžioklės varant metu (apie 73 %), kadangi tokios medžioklės vyksta intensyviau, gyvūnai dažniausiai bėga, dažnai būna pasisukę kampu uždengiant gyvybiškai svarbius organus, todėl medžiotojui lieka mažiau laiko pasiruošti ir tiksliai nusitaikyti. Tyrimas taip pat parodė, kad pagrindiniai netaiklių šūvių veiksniai yra medžiotojo stresas (28,7 %), prastas ginklo prisišaudymas (22,5 %) ir nepakankama medžioklės praktika (20,2 %). Taip pat įtakos gali turėti prastas matomumas, medžioklės įrangos būklė ir netinkamas šūvio kampas. Apibendrinant galima teigti, kad gyvūnų sužeidimo atvejai medžioklėje yra susiję su įvairiais veiksniais, todėl siekiant  juos sumažinti svarbu skirti daugiau dėmesio medžiotojų praktiniam pasirengimui, tinkamam ginklų prisišaudymui bei medžioklės sąlygų įvertinimui.