GRYNŲ IR MIŠRIŲ SU JUODALKSNIU PUŠIES MEDYNŲ PRODUKTYVUMAS IR EKOLOGINIAI YPATUMAI

Santrauka

Lietuvos miškuose istoriškai didelę dalį sudaro grynieji medynai, ypač pušynai, įveisti nederlingose augavietėse. Tokie medynai pasižymi santykiniu ekologiniu stabilumu, tačiau dažnai turi ribotą produktyvumą, silpną dirvožemio biologinį aktyvumą ir mažesnę struktūrinę įvairovę. (Bartkevičius ir kt., 2017)

Nederlingose augavietėse ir ypač klimato kaitos sąlygomis mišrūs medynai tampa ne alternatyva, o būtinybe.  Mišrinimas leidžia sukurti medynus, kurie yra atsparesni ligoms, kenkėjams, ekstremaliems reiškiniams ir ilgalaikiams aplinkos pokyčiams. Šiame kontekste natūraliai kyla klausimas – kodėl nemišrinti pušynų su juodalksniu? Juodalksnis (Alnus glutinosa L.) nėra tik papildoma rūšis struktūrinei įvairovei didinti. Juodalksnis kaip azotą fiksuojanti rūšis pasižymi gebėjimu gerinti dirvožemio chemines ir biologines savybes, didinti organinės medžiagos apykaitą bei mikrobiologinį aktyvumą. Tokios savybės leidžia manyti, kad juodalksnio priemaiša mišriuose medynuose gali turėti teigiamą poveikį pušies augimui, ypač nederlingose augavietėse, kur maistinių medžiagų ir biologinio aktyvumo stoka riboja medžių produktyvumą (Navasaitis, 2008).

Juodalksnio poveikio pušų ekologinių ypatumų analizei ypač aktualūs yra tie medynai, kurie buvo įveisti prieš 40–65 metų, kai miškų atkūrimo praktika dažnai buvo orientuota į grynųjų medynų formavimą, nepakankamai vertinant mišrinimo ekologinius privalumus. Todėl šiame darbe stengsimės išsiaiškinti, ar to meto novatoriški Kapčiamiesčio girininko A. Olšausko išskirtiniai sprendimai mišrinti medynus pasiteisino (Trapėnaitis, 2004).