PAPROSTOJO ĄŽUOLO (QUERCUS ROBUR L.) EVOLIUCINIŲ LINIJŲ SĄSAJOS SU GILIŲ MORFOMETRINIAIS POŽYMIAIS

Santrauka

Siekiant išsaugoti ir atkurti paprastojo ąžuolo (Quercus robur L.) medynus Lietuvoje bei išsaugoti Lietuvos ąžuolynų autochtoninį genofondą, reikalingi išsamūs haplotipinių (motininės) kilmių sąsajų su morfometriniais požymiais tyrimai. Šio tyrimo tikslas – ištirti paprastojo ąžuolo GPO gilių morfometrinių požymių skirtumus, remiantis cpDNR žymenimis. Tyrimo metu buvo vertinamos paprastojo ąžuolo gilių morfometrinių požymių sąsajos su haplotipais bei su Lietuvos miškų gamtiniais rajonais. Tyrimui gilės surinktos nuo 39 skirtingų paprastojo ąžuolo klonų Josvainių ąžuolų GPO klonų rinkinyje (iš viso 1560 gilių). Haplotipų ištyrimui naudoti 3 cpDNR mikrosatelitų lokusai (haplotipuoti 39 medžiai). Statistinei duomenų analizei atlikti taikyti 3 metodai: Dispersinė analizė (ANOVA), Tukey (HSD) ir Chi-kvadrato testas. Rezultatai parodė, kad gilių morfometriniai požymiai reikšmingai skiriasi, priklausomai nuo ąžuolo cpDNR haplotipinės (motininės) kilmės. Reikšmingai savo ilgiu ir pločiu išsiskiria itališkos haplotipinės kilmės (H6_H1_IT ) gilės – jos yra trumpiausios ir siauriausios iš tirtų gilių. Taip pat nustatyta, kad gilių morfometriniai požymiai reikšmingai skiriasi, priklausomai nuo Lietuvos miškų gamtinio rajono. Gilės ilgiu ir pločiu reikšmingai išsiskiria Lietuvos šiaurės rytų aukštumos regionas. Šio regiono gilės yra ilgiausios ir siauriausios. Tai rodo, jog morfometriniai požymiai gali išlaikyti motininės linijos genetinę kilmę ir jai būdingus požymius bei požymiams įtakos turi augavietės aplinka ir gilės išlaiko regionui būdingus adaptacinius požymius.