MEDŽIOKLĖS TEISINIO REGLAMENTAVIMO YPATUMŲ PALYGINIMAS LIETUVOJE, LENKIJOJE, VOKIETIJOJE, ŠVEDIJOJE IR SUOMIJOJE
Reikšminiai žodžiai:
medžioklės teisė, medžioklės reglamentavimas, žemės nuosavybė, laukinė gyvūnija, lyginamoji teisė, aplinkos teisėSantrauka
Teisinis medžioklės reglamentavimas turi svarbią reikšmę aplinkosaugos ir tvaraus gamtos išteklių naudojimo kontekste. Ši sritis apima medžiotojų, žemės savininkų, ūkininkų, aplinkosaugos organizacijų bei visuomenės interesus, kurie dažnai yra prieštaringi ir tampa pagrindine įvairiapusių konfliktų priežastimi. Tokiu atveju teisinis medžioklės reglamentavimas tampa svarbia valdymo priemone, kuria siekiama užtikrinti ekologinę pusiausvyrą ir racionalų laukinės faunos naudojimą. Tyrimo tikslas – palyginti teisinę medžioklės sistemą ir nustatyti pagrindinius medžioklės reglamentavimo modelius. Tyrime taikyti lingvistinis, sisteminis ir lyginamasis metodai. Atliktas tyrimas rodo, kad pasirinktose Europos valstybėse yra taikomi skirtingi medžioklės teisinio reglamentavimo modeliai. Lietuvoje medžioklės teisė yra pagrįsta valstybiniu modeliu, kai medžioklės teisę suteikia valstybė. Lenkijoje yra taikomas mišrus reglamentavimo modelis, turintis valstybinio ir decentralizuoto (bendruomeninio) reguliavimo modelio savybių. Vokietijoje medžioklės teisė priklauso žemės nuosavybę turintiems asmenims, o Švedijoje ir Suomijoje vyrauja nuosavybės modeliu grindžiama sistema, kurioje derinami valstybinio ir nuosavybės modelio elementai. Palyginus skirtingų Europos valstybių medžioklės teisinio reglamentavimo modelius, Lietuvos teisinis reguliavimas yra labiausiai nutolęs nuo nuosavybės modelio, todėl žemės savininko vaidmuo medžioklės kontekste yra labiausiai ribotas.
