ŽALIAVŲ, NAUDOJAMŲ BIODUJŲ JĖGAINĖSE, SĄVYBIŲ TYRIMAS
Reikšminiai žodžiai:
biodujos, metanas, organinės atliekos, gyvulių mėšlasSantrauka
Pasaulinei energijos paklausai augant, tvarus perėjimas prie atsinaujinančių šaltinių, tokių kaip biomasė, tampa vis svarbesnis. Šiame tyrime nagrinėjama biodujų gamyba iš biodujų jėgainėse naudojamų skirtingų žaliavų. Tyrimo tikslas yra ištirti ir palyginti biodujų jėgainėse naudojamų žaliavų: gliukozės sirupo valymo liekanų, cukrinių runkelių siloso ir galvijų mėšlo, fizikines ir chemines savybes bei energetinį potencialą. Eksperimentiniai tyrimai atlikti taikant vienkartinės įkrovos biocheminio metano potencialo nustatymo metodą, procesą stebint ne trumpiau kaip 30 dienų. Tyrimo rezultatai atskleidė skirtingą žaliavų skaidymo kinetiką. Cukrinių runkelių silosas išsiskiria didžiausiu biodujų gamybos potencialu (135 m³/t) ir greičiausia skaidymo pradžia be adaptacinio periodo, tačiau pasižymi mažiausia metano koncentracija (49,1 %). Tuo tarpu galvijų mėšlas ir gliukozės sirupo liekanos demonstruoja tolygesnį biodujų išsiskyrimą ir stabilų mikrobiologinį aktyvumą. Apskaičiavus santykinius žaliavų kiekius, galima optimizuoti biodujų gamybos technologinius procesus.
