Našlių tarnystė ankstyvojoje Bažnyčioje pagal Naujojo Testamento mokymą

Santrauka

Šiame straipsnyje nagrinėjama našlių tarnystė ankstyvojoje Bažnyčioje žvelgiant iš Naujojo Testamento perspektyvos. Įvadinėje dalyje trumpai aptariama terminologija, vartota „našlės“ sąvokai apibūdinti, sudarant prielaidas nuosekliau ir išsamiau atskleisti našlių padėties socialinius, ekonominius, egzistencinius bei dvasinius aspektus. Jėzaus požiūris į našles ir Jo tarnystė joms nagrinėjami kaip esminis raktas, padedantis suprasti našlių vaidmenį Dievo plane. Atskleidžiama, kad Kristaus rūpestis ir gailestingumas peržengia vien socialinės paramos ribas, o Jo mokyme našlės paveikslas tampa autentiško atsidavimo ir nuoširdaus pasitikėjimo Dievu pavyzdžiu. Baigiamojoje dalyje aptariamas našlių vaidmuo ankstyvosios Bažnyčios gyvenime, remiantis Luko 2, 36–38, Apaštalų darbų 6, 1–7; 9, 36–43 ir 1 Laiško Timotiejui 5, 3–16 tekstais, parodant, kad Naujojo Testamento bendruomenėse našlės ne tik sulaukdavo paramos, bet ir aktyviai įsitraukdavo į dvasinę bei socialinę tarnystę, apimančią maldą, liudijimą ir gailestingumo darbus. Taigi našlės įvaizdis Naujajame Testamente atsiskleidžia kaip teologiškai reikšmingas, jungiantis našlių pažeidžiamumą ir jų pašaukimą dvasinei bei bendruomeninei tarnystei