Sutartinis Valstybės ir Bažnyčios teisinių santykių reguliavimas: kanoninės santuokos atvejis

Santrauka

Straipsnyje analizuojamas kanoninės santuokos pripažinimas Lietuvoje, nagrinėjant konstitucinius, sutartinius ir ordinarinės teisės aspektus. Tyrime taikomi sisteminis, lyginamasis ir teleologinis teisės aiškinimo metodai, taip pat užsienio teisės doktrinoje išplėtotas kriterijais grindžiamas metodas, leidžiantis išskirti tris religinės santuokos analizės ir pripažinimo aspektus: 1) steigiamąjį, 2) transkripcijos ir 3) procesinį. Pagrindžiama, kad kanoninės santuokos konstitucinis pripažinimas turi būti vertinamas platesniame tradicinių religinių bendruomenių pripažinimo kontekste. Skirtingų religinių tradicijų doktrina ir vidaus teisės normos lemia nevienodą religinės santuokos turinį bei teisines pasekmes, todėl vienodas įstatyminis reguliavimas ne visada užtikrina proporcingą viešojo intereso ir religinių bendruomenių autonomijos pusiausvyrą. Tyrimo naujumas grindžiamas sutartinio valstybės ir religinių bendruomenių santykių modelio išplėtimu už klasikinio konkordato ribų, įtraukiant procesinius aspektus bei mediacijos taikymo kanoniniuose ginčuose galimybes. Daroma išvada, kad sutartinis modelis leidžia subalansuoti valstybės interesus, religinių bendruomenių autonomiją ir asmenų teises bei gali būti taikomas ne tik pripažįstant kanoninę santuoką, bet ir vertinant kitus valstybės ir Bažnyčios santykių reguliavimo aspektus.