Klinikinė pastoracija paliatyviosios slaugos kontekste: egzistencinė parama mirštančiam pacientui ir slaugytojai

Autoriai

  • Viktorija Platonovienė Klaipėda Republican Hospital, Lithuania
  • Remigijus Oželis Klaipėdos universitetas image/svg+xml

DOI:

https://doi.org/10.7220/2335-8785.98(126).3

Pagrindiniai žodžiai:

klinikinė pastoracija, paliatyvioji slauga, slaugytojos patirtis, holistinė sveikatos priežiūra, gyvenimo pabaigos priežiūra

Santrauka

Straipsnyje analizuojama klinikinės pastoracijos vieta ir reikšmė paliatyviosios slaugos kontekste, klinikinę pastoraciją konceptualizuojant kaip egzistencinio palaikymo praktiką, orientuotą ne tik į mirštantį pacientą, bet ir į slaugytoją, profesinėje aplinkoje nuolat susiduriančią su mirtimi, kančia ir netektimi. Straipsnis grindžiamas prielaida, kad gyvenimo pabaigos situacijos iš esmės peržengia vien biomedicininio ar psichologinio aiškinimo ribas, nes jos neišvengiamai kelia egzistencinius klausimus, susijusius su gyvenimo prasme, orumu, santykiais, kaltės ir vilties patirtimis bei mirties neišvengiamumo priėmimu. Straipsnyje pirmiausia apibrėžiama klinikinės pastoracijos samprata ir nagrinėjami jos teologiniai bei antropologiniai pagrindai, pabrėžiant ryšį su holistiniu žmogaus modeliu. Parodoma, kad paliatyvioji slauga, kuria siekiama visuminės paciento priežiūros, negali būti suprantama vien kaip fizinių simptomų valdymas, bet turi apimti ir dvasinę-egzistencinę žmogaus dimensiją. Šiame kontekste klinikinė pastoracija pristatoma kaip struktūrinė praktika, galinti padėti integruoti medicininę, psichologinę ir dvasinę pagalbą.

Straipsnio skyriuose analizuojami mirštančio paciento dvasiniai poreikiai – prasmės paieška, santykių peržiūra, atleidimo ir susitaikymo siekis, taip pat aptariama slaugytojos profesinė ir egzistencinė patirtis, kurią formuoja nuolatinis buvimas mirties akivaizdoje. Analizuojant Lietuvos sveikatos priežiūros kontekstą, atskleidžiamas klinikinės pastoracijos praktikos fragmentiškumas ir jos dažnas redukavimas iki religinių patarnavimų, o tai riboja galimybes nuosekliai ir sistemiškai atliepti tiek paciento, tiek slaugytojos dvasinius poreikius. Nuoseklus klinikinės pastoracijos integravimas į paliatyviosios slaugos praktiką yra būtina sąlyga siekiant užtikrinti orią paciento gyvenimo pabaigos patirtį, stiprinti slaugytojos profesinį ir egzistencinį tvarumą bei kurti humaniškesnę, į asmens visumą orientuotą sveikatos priežiūros sistemą.

Atsisiuntimai

Išleista

2026-07-03

Numeris

Skyrius

Pastoracinė teologija