Kunigo tapatybės krizė šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje: tarp pašaukimo ir profesinės savivokos

Santrauka

Straipsnyje analizuojama kunigo tapatybės krizė šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčioje, ypatingą dėmesį skiriant įtampai tarp sakramentinio pašaukimo ir profesinės savivokos. Šiame tyrime tapatybės krizė apibrėžiama kaip kunigo sakramentinės tapatybės ir savivokos krizė šiuolaikinėje pastoracinėje praktikoje. Tyrimo tikslas – teoriškai išanalizuoti šios krizės raišką, ją lemiančius veiksnius ir pasekmes kunigo tarnystei bei gerovei. Straipsnyje taikomi Bažnyčios dokumentų ir mokslinės literatūros analizės, lyginamosios analizės ir sintezės metodai; sociologinių ir psichologinių tyrimų duomenys naudojami kaip antrinis analitinis kontekstas. Analizė rodo, kad ši krizė reiškiasi vidiniu neapibrėžtumu, vaidmens dviprasmybe, klerikalizmo apraiškomis, pertekliniais instituciniais ir bendruomeniniais lūkesčiais. Profesionalizacija savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau ji tampa problemiška tuomet, kai profesinė logika nustelbia kunigo sakramentinę tapatybę ir pastoracinę meilę. Tyrimas atskleidžia, kad tvari kunigo tarnystė reikalauja aiškios prioritetų tvarkos, realistiškų darbo ir poilsio ribų, dalijimosi atsakomybe ir komandinės pastoracijos. Straipsnyje daroma išvada, kad integruotas ir sinodinis atsakas, grindžiamas Eucharistijos centru, communio logika, nuolatine integralia formacija ir lygiaverčiu bendradarbiavimu su pasauliečiais bei kitais Bažnyčios tarnais, stiprina kunigo sakramentinę tapatybę ir mažina klerikalizmo rizikas.