Judantis taikinys: migracijos tyrimų refleksyvumas Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto tradicijoje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama migracijos tyrimų raida Lietuvoje, rekonstruojant Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto (VDU LII) formuotą intelektualinę trajektoriją ir jos santykį su platesne posovietinės mokslo politikos dinamika. Migracija čia traktuojama ne tik kaip demografinis ar socialinės politikos reiškinys, bet ir kaip kultūrinė bei moralinė patirtis, reikalaujanti refleksyvios sociologinės vaizduotės. Teorinė prieiga remiasi Vytauto Kavolio kultūrinės refleksijos ir moralinės atsakomybės nuostata bei Charleso Wrighto Millso sociologinės vaizduotės koncepcija, papildyta intelektualinės sociologijos perspektyva. Straipsnyje teigiama, kad ankstyvieji diasporos ir išeivijos tyrimai pasižymėjo holistiniu, vertybiškai angažuotu požiūriu, o vėlesnė migracijos tyrimų institucionalizacija lydima entropijos – normatyvinės ir refleksyvios gelmės silpnėjimo, susijusio su kiekybinio vertinimo ir projektinės logikos įsigalėjimu. VDU Lietuvių išeivijos instituto atvejis pristatomas kaip alternatyvus – migracijos tyrimų, kultūriškai jautrios ir morališkai atsakingos prieigos – modelis. Straipsnyje kviečiama permąstyti mokslo atsakomybę visuomenei ir atkurti migracijos tyrimuose gilesnę refleksiją, siejančią struktūrinius procesus su žmogaus patirtimi, istorine atmintimi ir kultūrine savivoka.