Nuo brolių iki laikinų svečių: pokolonijinis palikimas Turkijos ir Sirijos migracijos politikos srityje priverstinių migrantų sirų atžvilgiu
DOI:
https://doi.org/10.7220/2351-6561.41.1Reikšminiai žodžiai:
pokolonijinės teorijos, Osmanų imperija, migracija, tapatybė, Sirijos pabėgėliai, TurkijaSantrauka
Straipsnyje analizuojama, kaip Osmanų imperijos valdymo principai ir jų ilgalaikis poveikis regionui siejasi su šiuolaikine Turkijos migracijos politika Sirijos priverstinių migrantų atžvilgiu. Remiantis istorinių šaltinių, akademinės literatūros, politinių dokumentų ir viešojo diskurso analize bei įžvalgomis iš 2024–2025 m. vykdytų lauko tyrimų, nagrinėjama, kaip imperinė praeitis pasitelkiama šiuolaikinėje politinėje retorikoje. Tyrimas rodo, kad Turkijos atvirų durų politika sirų atžvilgiu grindžiama ne tik humanitariniais pagrindais, bet ir istoriniais bei religiniais argumentais, kuriuos išsakant sirai vaizduojami kaip istoriškai artimi turkams. Tačiau šis simbolinis artumas neperauga į visavertį teisinį ir politinį įtraukimą – sirų statusas išlieka laikinas ir sąlyginis. Taip susiformuoja toks svetingumo modelis, kai svetingumas grindžiamas istorine atmintimi, tačiau kartu išsaugomos administracinės ir teisinės priklausymo ribos. Straipsnyje atsiskleidžia, kad migracijos politika yra ne tik dabartinių geopolitinių procesų rezultatas, bet ir istorinių valdžios struktūrų tolesnio išlaikymo forma. Pokolonijinis teorinis požiūris leidžia permąstyti, kaip ankstesnių imperinių santykių atmintis formuoja šiuolaikines priklausymo ir integracijos ribas.
Atsisiuntimai
Išleista
Numeris
Skyrius
Licencija
Autorių teisės (c) 2026 Dovilė Žemaitaitytė

Šis darbas apsaugotas Creative Commons priskyrimo–analogiško platinimo 4.0 viešąja licencija.





