Egzilinės sąmonės formos XX a. 6–7 dešimtmečių Czesławo Miłoszo ir Vytauto Kavolio eseistikoje

Santrauka

Straipsnio tikslas – aprašyti galimas egzilinės sąmonės formas remiantis dviejų skirtingų, tačiau savo egziline patirtimi panašių intelektualų XX a. 6–7 dešimtmečiuose paskelbtais tekstais – Czesławo Miłoszo esė „Pavergtas protas“ (1953) ir Vytauto Kavolio esė „Nužemintųjų generacija: egzilio pasaulėjautos eskizai“ (1968). Straipsnyje plėtojamos kelios, pirmiausia egzilio tyrėjams svarbios idėjos: esama bent dviejų skirtingų – straipsnyje įvardijamų kaip „subjektyvioji“ ir „objektyvioji“– egzilinės sąmonės formų; netgi priverstinai pasitraukęs žmogus, todėl prima facie laikytinas egzilu, nebūtinai turi egzilinę sąmonę; egzilinę sąmonę žmogus gali susiformuoti likdamas gyventi jį pasitraukti skatinančiomis sąlygomis, tačiau aktyviomis sąmonės pastangomis joms priešindamasis.