Inžinierius, mecenatas Jonas Vengris (1876–1935)

Santrauka

Straipsnyje apžvelgiama inžinieriaus Jono Vengrio (1876–1935) biografija. Tyrėjų dėmesio ši asmenybė nusipelnė kaip vienas pirmųjų carų laikais aukštąjį mokslą baigusių ir sėkmingą profesinę karjerą pasiekusių lietuvių inteligentų, dėl plačios visuomeninės veiklos ir ypatingo ryšio su Vilniumi ir gimtine Lietuva. Dirbdamas pietvakarių Lenkijos akmens anglių kasyklose, joms vadovaudamas, jis vis dėlto įsigijo namus Vilniuje. Čia apgyvendino savo šeimą ir pagarsėjo kaip dosnus lietuvių bendruomenės mecenatas (su kitais nupirko rūmus Lietuvių ligoninei). Su žmona Juzefa užaugino keturis vaikus (tarp jų – žinoma zoologė-entomologė dr. Janina Wengris). Jie visi ne tik kalbėjo, bet ir rašė lietuviškai. J. Vengrį būtų galima palyginti su Vilniaus arkivyskupu Jurgiu Matulaičiu, kuris, skirtingai nuo daugelio savo kartos tautiečių, nejautė priešiškumo lenkams, buvo linkęs su jais bendrauti ir bendradarbiauti. Susiklosčius sėkmingai profesinei karjerai, jis buvo stambaus masto Lenkijos kalnakasybos pramonės ir su ja susijusio visuomeninio gyvenimo veikėjas, Lenkijos apdovanotas Auksiniu nuopelnų kryžiumi (1933, greičiausiai pirmasis iš lietuvių). Šiuo Auksiniu nuopelnų kryžiumi apdovanota (1952) ir jo dukra dr. J. Wengris.