Keistasis siaubas: žanrinės filosofijos aspektai

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama šiandien vis labiau ryškėjanti siaubo kultūros sklaida (taip pat ir Lietuvoje) ir jos filosofiniai pagrindai, dėmesį sutelkiant į du esminius konceptus – determinaciją ir Kitą. Remiantis tiek ankstyvaisiais šaltiniais (pavyzdžiui, Šekspyro „Makbetu“ ir keistumo (angl. wyrd) samprata), tiek šiuolaikiniais pavyzdžiais (Ario Asterio „Paveldėtas“) parodoma, kaip subjektas veikia tarp likimo nulemties ir tariamos laisvės. Socialinis politinis nerimo fonas (karai, postpandeminis netikrumas, DI, ekologija) paaiškina siaubo patrauklumą ir jo galimybę perteikti bejėgystę bei Kito intervenciją. Aptariamos skirtingos siaubo sampratos: Ann Radcliffe pateikta skirtis tarp teroro ir siaubo, nejaukos (Ernstas Jentschas, Sigmundas Freudas) fenomenas, Howardo Phillipso Lovecrafto „keistoji istorija“ su kosminio nežinojimo ir neišvengiamumo motyvais. Vėlesnės keistumo variacijos, pavyzdžiui, Roberto Aickmano keistasis (angl. strange) minimalizmas ar kitos keistumo apraiškos (angl. queer, body / extreme horror ir bizarro) parodo, kaip keistybė individualizuoja patyrimą ir plečia siaubo lauką. Galiausiai apibendrinama, kad keistybė ardo žanrines ribas ir funkcionuoja kaip rašymo modusas bei kultūrinė jėga, dekonstruojanti duotybes: siaubas čia suprantamas ne kaip etinis, o kaip epistemologinis trūkis, atveriantis susidūrimą su Kitu.