SOTER: religijos mokslo žurnalas / SOTER: Journal of Religious Science

Ikonografinė ksenotradicija katalikybėje: ikonos rašomos ar tapomos?

2024-04-16T18:34:20+03:00

Katalikiškose ikonografijos mėgėjų ir praktikų grupėse esama teiginio, kad ikonos yra ne tapomos, bet rašomos. Tokio pobūdžio tikėjimas gimdo keistas teologines inspiracijas, kurios pristatomos kaip Rytų Bažnyčios teologija, tačiau iš tiesų yra netinkamai suprasta tradicija arba naujadaras, neturintis atgarsio Rytų Bažnyčios kontekste. Į kokią nors religinę sistemą įtraukti kitos sistemos elementai, nebūdami šios tradicijos dalimi, gana greitai įgauna keistų pavidalų, kuriuos, išsamiai jų neištyrus, tiražuoja naujųjų religinių elementų puoselėtojai. Tyrimas parodė, kad Rytų Bažnyčios mokyme nesama požiūrio, jog ikonų kūrimas sietinas su rašymu, toks manymas būdingas tik katalikams, besidomintiems ikonografiją lydinčiu dvasingumu. Labiausiai tikėtina, kad toks požiūris atsirado dėl rusų kalboje vartojamos sąvokos писать, nusakančios tiek tapymą, tiek rašymą, pažodinio vertimo.

Autentiškumo etikos trivializavimas Gyvenimo įgūdžių ugdymo programoje

2024-04-16T18:16:35+03:00

Autentiškumo etika, priklausanti jausmo svarbą pabrėžiančiai moralės tradicijai, siekia išreikšti žmogaus unikalumą artimame santykyje su kitu žmogumi. Vis dėlto ši etika gali pasukti ir emotyvizmo kryptimi, tada tiesos kriterijumi tampa asmens emocinė preferencija, o ne giliąja intuicija pajausta (ar išmąstyta) tiesa. Šios klaidos neišvengia ir Gyvenimo įgūdžių ugdymo programa, kurios pagrindinę dalį sudaro socialinis emocinis ugdymas. Skatindamas moksleivius gerbti jų draugo ar draugės pasirinkimą keisti gimtį (lytį), toks mokymas neįvertina už transgender tapatybės slypinčios su tokia tapatybe nesusijusios psichologinės kančios, kurios kūno sužalojimas ne tik nepalengvina, bet ją net ir pagilina. Susidūrę su tokia patirtimi, daugelio užsienio šalių medikai pasuko gimties disforijos priežasčių psichoterapinio gydymo kryptimi. Kitas esminis emocinio socialinio ugdymo trūkumas yra vengimas kalbėti apie meilę, santuoką ir šeimą – žmogaus gyvenimo sritis, kuriose autentiškumo etikos tikslai išties gali būti pasiekti. Paradoksalu, kad socialinis emocinis ugdymas nekreipia dėmesio į galingiausios jaunystės emocijos – romantiško susižavėjimo – dinamiką.

Užnemunės evangelikai liuteronai XIX a.: parapijų tinklo genezės metmenys

2024-04-16T17:51:18+03:00

SANTRAUKA. Remiantis temos istoriografija ir pirminiais šaltiniais straipsnyje nagrinėjamas evangelikų liuteronų parapijų steigimo algoritmas XIX a. Užnemunės regione. Atliktas tyrimas teikia pretekstą kvestionuoti istoriografijos teiginį apie reikšmingą Prūsijos valstybės indėlį į evangelikų liuteronų parapijų steigimą šiose žemėse. Naujosios Rytų Prūsijos provincijos laikotarpiu Užnemunės regione nebuvo įkurta nė viena nauja evangelikų liuteronų parapija. Evangelikų liuteronų parapijų tinklo genezė XIX a. Užnemunės regione vienareikšmiškai sietina su Lenkijos karalystės laikotarpiu ir privačia Lietuvos bajorų iniciatyva. Atliktas tyrimas patvirtino darbinę hipotezę apie tikinčiųjų bendruomenės svarbą kuriant naujas parapijas. Parapija buvo steigiama tik išsiaiškinus, kad potencialūs parapijiečiai išgalės savo lėšomis prisidėti prie šios bažnytinės administracinės struktūros deramo funkcionavimo. Straipsnyje nagrinėti atvejai leidžia teigti buvus reikšmingą privačios mecenatystės indėlį steigiant naujas parapijas Lenkijos karalystės laikotarpiu. Tyrimui pasirinktų evangelikų liuteronų parapijų įkūrimo aplinkybių analizė leidžia konstatuoti buvus įvairių jų steigimo modelių. Argumentuotam atsakymui apie Užnemunės regione vyravusius evangelikų liuteronų parapijų steigimo modelius reikėtų platesnės imties tyrimų.

Petro Mohylos scholastikos recepcija kaip aleksandrietiško-kapadokietiško Antikos filosofijos recepcijos sąjūdžio iteracija

2024-04-16T18:06:52+03:00

Straipsnyje nagrinėjama Vakarų filosofijos ir teologijos recepcija XVII–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos krikščionių ortodoksų (stačiatikių) intelektualiniame sąjūdyje, kilusiame Petrui Mohylai įsteigus kolegiją Kyjive. Ginčijamas Georgijaus Florovskio suformuotas požiūris, šį krikščionių ortodoksų minties istorijos laikotarpį laikantis „lotyniškąja nelaisve“ – nekritišku Vakarų religinės ir humanitarinės minties perėmimu. Pristatomas mohylietiškojo sąjūdžio atsiradimo istorinis kontekstas, paaiškinamos pagrindinės problemos, kurias sprendė Petras Mohyla, steigdamas Kyjivo kolegiją: konkurencija su graikų apeigų katalikais (unitais) ir protestantais visuomeniniame, politiniame ir religiniame gyvenime, taip pat krikščionių ortodoksų dvasininkijos ir pasauliečių neišprusimas. Analizuojami pirminiai šaltiniai – pačių mohylietiškojo sąjūdžio dalyvių tekstai, pristatomas jų požiūris į Vakarų filosofijos recepcijos problemą. XVII a. mąstytojų pažiūros sugretinamos su jų pirmtakų II–IV a. Aleksandrijoje ir Kapadokijoje pažiūromis. Šio palyginimo pagrindu teigiama, kad intelektualinio sąjūdžio požiūris į kitatikių humanitarinių mokslų metodus ir pasiekimus paaiškinamas iš pirmųjų krikščionybės amžių kylančia nuostata, jog kitatikių filosofija, iš jos išskyrus „naudingus elementus“, gali būti pritaikyta išreikšti ortodoksaliam mokymui. Teigiama, kad patys mohylietiškojo sąjūdžio atstovai laikėsi tokios nuostatos. G. Florovskio požiūris į šį laikotarpį kaip į „lotyniškąją nelaisvę“ aiškinamas jo politinėmis preferencijomis.