OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos / OIKOS: Lithuanian Migration and Diaspora Studies

Žvalgybų veterano Kazio Pilėno legendos pėdsakais

2025-09-11T13:28:02+03:00

Straipsnis skirtas išeivio Kazio Pilėno-Palmeris (1872–1956) biografijai bei veiklai. Jis dirbo Didžiosios Britanijos, JAV, carinės Rusijos ir Lietuvos žvalgybų struktūrose, paliko pėdsakų rezonansinių bylų istorijose. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, gyvendamas Londone ir Niujorke, jis buvo vienas aktyviausių pirmųjų lietuvių išeivių kultūros bei politinių organizacijų kūrėjų, spaudos leidėjų. Nors dirbo žvalgybų struktūrose, K. Pilėnas buvo labai viešas asmuo: rašė į lietuvių išeivijos spaudą, pasakojo apie save žurnalistams. Buvo charakterizuojamas prieštaringai: ir kaip žymus veikėjas, ir kaip „tamsi ypata“, avantiūristas. Pasitelkiant archyvinius šaltinius, istoriografiją ir periodinę spaudą, šiuo tyrimu siekiama išsiaiškinti, kas iš tiesų buvo K. Pilėnas – avantiūristas ar išeivijoje solidžią karjerą pasiekusi asmenybė.

Lietuviškos medalininkystės tradicijos išeivijoje

2025-09-11T14:05:12+03:00

Medaliai yra smulkiosios skulptūros kūriniai, kuriuose įamžinami asmenys arba valstybėms ar organizacijoms svarbūs įvykiai. Jie gali būti skirti apdovanoti už nuopelnus arba tiesiog atminčiai. Lietuviškos medalininkystės pradžia siejama su XVI a., kai medalius imta kaldinti Vilniaus monetų kalykloje, bet tautinės lietuviškos medalininkystės istorijos pradžia buvo ne Lietuvoje, o Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent išeivijoje sukurti pirmieji medaliai lietuvių kalba ir pirmieji lietuviški apdovanojimo bei atminimo medaliai. Šiame straipsnyje pristatomi įvairūs išeivijoje sukurti lietuviški atminimo medaliai ir atskleidžiami nežinomi arba pamiršti faktai apie jų kūrimą – temas, dailininkus, pagaminimo datas, gamintojus, tiražus, medalių paskirtį.

Praeities refleksijos Dalios Staponkutės, Akvilinos Cicėnaitės ir Vaivos Rykštaitės romanuose

2025-09-11T14:58:27+03:00

Šiuolaikinėje (e)migrantų prozoje individualios patirtys atsiskleidžia globalių iššūkių fone, autobiografiškumą keičia įvairių istorijos ir kultūros realijų sankirtų refleksijos, daugėja kūrinių, kuriuose permąstoma sovietinė ir posovietinė praeitis. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokios (e)migrantinės patirtys vaizduojamos Dalios Staponkutės paralelinių istorijų romane „Vivat regina!“, bei analizuojama, kokias individualias ir kolektyvines patirtis atspindi praeities refleksijos Vaivos Rykštaitės romane „Lizos butas“ ir Akvilinos Cicėnaitės romane „Tylos istorija“. Straipsnyje atskleidžiama, kad paralelinių istorijų romano forma sudaro galimybę aktualizuoti tris skirtingas (e)migracines patirtis, kurios ryškina transnacionalų veikimą ir skirtingą emigracinio tapsmo greitį. Sovietinės, posovietinės ir tragiškos istorinės praeities refleksijose akcentuojamas (po)atminties ir užmaršties susikryžiavimas bei trauminės patirtys.

Thomas Stearnsas Eliotas, skaitytas Algirdo Landsbergio

2025-09-11T14:29:49+03:00

Suvokiant literatūros kritikos Lietuvoje ir išeivijoje svarbą, šio lauko vis dar nepakankamą vertinimą, straipsnyje analizuojama, kas lietuvių egzodo rašytojui Algirdui Jeronimui Landsbergiui (1924–2004) imponavo literatūros ir kritikos lauke ir kaip tai veikė jo vertinimą, ypač jaunosios išeivių kartos. Vienas iš itin vertintų, pirmiausia kaip poetas, bet ir kaip kritikas, ir kaip dramaturgas, buvo anglų ir amerikiečių rašytojas, kritikas Thomas Stearnsas Eliotas. Straipsnyje keliamas klausimas, kodėl A. Landsbergis itin vertino jo poemą „The Waste Land“ (1922), analizuojama, kuo poema svarbi moderniajai lietuvių poezijai išeivijoje, kokius vertinimo kriterijus ji inspiravo. Aktualizuojant T. S. Elioto kūrybos recepciją svarstoma, kuo šis autorius artimas lietuvių modernistams – tiek kritikams, tiek poetams. Taip pat nagrinėjama, kaip T. S. Elioto poemos vertimo vertinimas (Alfonso Nykos-Niliūno „Nevaisingoji žemė“ (1953) ir Tomo Venclovos „Bevaisė žemė“ (1972) atskleidžia A. Landsbergio požiūrį į egzilio literatūrą ir užsienio autorių kūrybos vertimų į lietuvių kalbą reikšmę. Poemos ir jos vertimo tyrimo kontekste apibendrinama, kas būdinga A. Landsbergiui kaip vertintojui.

Ankstyvoji Algirdo Landsbergio novelistika: mitinio laiko ir erdvės dermė

2025-09-11T14:43:07+03:00

Straipsnyje pasitelkiant mitopoetinį metodą analizuojami trys ankstyvieji Algirdo Landsbergio prozos tekstai: „Antroji kalnų grandinė“ (1947), „Paskutinioji diena“ (1948) ir „Nakties dugnu“ (1949). Tyrimo tikslas – remiantis Mircea’os Eliade’ės teorija atskleisti, kaip mitinio laiko ir erdvės vaizdiniai padeda autoriui struktūruoti kūrinių pasaulėvaizdį ir perteikti veikėjų egzistencines patirtis. Siekiama analizuoti individualius autoriaus mitopoetinius pasaulio formacijos principus – laiką ir erdvę, kuriais artikuliuojama egzistencinė įtampa tarp tikrovės ribų ir mito galimybių, formuojama poetinė tikrovės vizija, jungianti retrospekciją, transcendentinę įtampą ir metafizinį aplinkos išgyvenimą.

Struktūrinė emigracijos naratyvo analizė socialinės dokumentikos laidoje „(NE)EMIGRANTAI“ 2004–2023 M.

2025-09-11T11:09:24+03:00

Emigracijos ir emigrantų iš Lietuvos vaizdavimas socialinės dokumentikos televizijos laidose – netirta tema. Lietuvoje neatlikta mokslinių tyrimų, kuriuose būtų išsamiai atskleistas emigracijai skirtose nacionalinės televizijos laidose formuojamas emigracijos paveikslas. Straipsnyje pristatomi empirinio tyrimo apie emigracijos perteikimą socialinės dokumentikos laidoje „(Ne)emigrantai“ (toliau –TV laida) 2004–2023 m. rezultatai. Pasitelkus naratyvo kaip visuminio pasakojimo konceptą, tirta, koks emigracijos iš Lietuvos 2004–2023 m. vaizdinys sukuriamas TV laidoje. Ryškinama, kokiomis ypatybėmis jis pasižymi ir kokią emigracijos naratyvo struktūrą atskleidžia. Empirinis tyrimas parodė, kad TV laidoje pateikiamas pasakojimas apie emigraciją 2004–2023 m. atitinka mokslines emigracijos raidos tendencijas, o jo specifika nekinta vertinant emigraciją pagal laiko tarpius. Rodytose laidose dažniausiai akcentuojami ekonominiai emigracijos motyvai, o kiti emigracijos veiksniai pasakojimą papildo. Emigracijos pobūdis nulemia emigrantų tipus. TV laidoje dažniausiai
minimi du pagrindiniai veikėjų tipai: ekonominiai emigrantai ir ieškantieji laimės. Emigrantų istorijose akcentuojamos kelios emigracijos kryptys. Emigruojama dažniausiai į ekonomiškai stiprias, nekvalifikuotą rankų darbą vertinančias valstybes. Specifinių emigracijos naratyvo ypatybių analizė išryškino, kad emigracijos patirtys pripažįstamos sėkmingomis, tačiau tikslo šalis rodytose laidose neidealizuojma. Herojaus kelionė televizijos žiūrovams parodoma tikroviškai, neperdedant, pasitelkiant įvykių vyksmo kaitos sėkmingai įveikiant kliūtis fazę. Herojaus charakterio transformacijos ryškinamos per nuotykių ir didaktinį pasakojimo tipą.

2024 11 01– 2025 05 01 Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) ir Lietuva.

2025-09-11T16:39:58+03:00

Įvykių kronika: 2024 11 01– 2025 05 01 Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) ir Lietuva.

Bendruomenės samprata Stasio Barzduko publicistikoje

2025-09-11T15:26:34+03:00

Stasys Barzdukas (1906–1981) yra ne tik žinomas išeivijos visuomenininkas, bet ir lietuvių kalbininkas, mokytojas. Straipsnius apie literatūrą, kalbą, kultūros ir visuomenės problemas jis rašė tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje. Gyvendamas Lietuvoje, dirbo mokytoju Tauragės mokytojų seminarijoje, Prienų, Alytaus gimnazijose, išeivijoje 1945–1949 m. – Eichšteto (Eichstätt) lietuvių gimnazijoje, gyvendamas JAV – Klivlando šeštadieninėje lituanistinėje mokykloje. Jis ne tik mokė savo mokinius lietuvių kalbos gramatikos, bet ir ugdė jų pilietiškumą, visuomeniškumą. Išleido lietuvių kalbos vadovėlių, redagavo Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdybos įsteigtą žurnalą „Pasaulio lietuvis“, bendradarbiavo gausioje išeivijos periodikoje. Tačiau, gyvendamas išeivijoje ir negalėdamas savęs išreikšti mokytojo darbu, S. Barzdukas pasinėrė į lietuvių bendruomenių organizavimo procesą.

Lietuvių išeivijos institutas: darbų ir tyrinėjimų 1994 - 2024 metais apžvalga

2025-09-11T12:18:45+03:00

Užsienio lietuvių akademinės visuomenės atstovų – profesorių aktyvus dalyvavimas atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą Kaune ir jame dėstant įvairiausius kursus natūraliai kėlė mintį universitete įsteigti instituciją, kuri užsiimtų išeivijos istorijos tyrimais. Nuo 1994 m. pradėjo veikti Išeivijos studijų centras, vėliau išaugęs į Lietuvių išeivijos institutą (toliau – LII). Centre ir institute skirtingu metu dirbo ir dirba nuo dviejų iki dešimties darbuotojų. Ši mokslo įstaiga kaupia ir tvarko diasporos archyvus, kurių yra per 90 fondų, juos tyrinėja ir skelbia tyrimų rezultatus. Dėmesys skiriamas ne tik lietuvių diasporos istorijai, bet ir šiuolaikinės migracijos problemoms. Nuo 2006 m. pradėtas leisti mokslo žurnalas „Oikos“ (du numeriai per metus), kuriame publikuota per 280 mokslo ir apžvalginių straipsnių, taip pat ženklus skaičius recenzijų ir šaltinių publikacijų. Šios mokslo įstaigos darbuotojai parengė ir išleido apie 60 monografijų ir šaltinių, organizavo tarptautines ir nacionalines konferencijas, seminarus, apskritojo stalo diskusijas, pristatydavo knygas, parodas ir dokumentinius filmus įvairiomis išeivijos temomis, dalyvauja įgyvendinant projektus. Tokie mokslo procesai institute vyksta ir toliau, atskleidžiamos naujos išeivijos istorijos temos ir svarbios dar netyrinėtos problemos. Be viso to, institute buvo parengtos ir apgintos kelios dešimtys disertacijų. LII renginiuose ir žurnale „Oikos“ vietą randa įvairių mokslo sričių: istorijos, sociologijos, kultūrologijos, religijos, filosofijos, meno ir kitų specialistų tyrinėjimai, kurie padeda geriau suvokti išeivijos likimus svetimuose kraštuose. LII darbuotojai per 30 metų padėjo tvirtus pagrindus naujai istorijos mokslo krypčiai – emigrantologijai, kurioje darbuojasi vis daugiau įvairių sričių mokslininkų, kad būtų kuo objektyviau nušviesta užsienio lietuvių istorija.

Nuo studijų centro iki išeivijos instituto: trys diasporos tyrimų dešimtmečiai

2025-09-11T12:56:32+03:00

1994 m. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įkurtas Išeivijos studijų centras, vėliau išaugęs į Lietuvių išeivijos institutą. Tai – tuo metu vienintelė Lietuvoje tokio pobūdžio mokslo institucija, įkurta specialiai lietuvių diasporos pasaulyje atsiradimo, išeivijos kultūrinės ir politinės-visuomeninės veiklos problemoms tirti, diasporos dokumentiniam paveldui kaupti, saugoti ir tyrinėti. Per tris dešimtmečius keitėsi instituto veidas, čia dirbę žmonės, išaugo saugomo išeivijos kultūros paveldo kolekcijų ir atliktų mokslinių tyrimų skaičius, susiformavo stipri lietuvių diasporos istorijos tyrimų mokykla, kurios mokinių galima sutikti įvairiose Lietuvos mokslo ir studijų institucijose. Šiame straipsnyje, remiantis negausia istoriografija, Vytauto Didžiojo universiteto, Lietuvių išeivijos instituto ir privačių asmenų archyvuose išlikusiais archyviniais dokumentais bei publikuotais šaltiniais, bandoma atskleisti Išeivijos instituto įkūrimo aplinkybes, pristatyti čia dirbusius žmones, pagrindinius trisdešimties metų instituto veiklos bruožus.

Profesorius Romas Vaštokas (1935–2025)

2025-09-11T16:27:17+03:00

In Memoriam: Profesorius Romas Vaštokas (1935–2025)

Lietuviškumo atspindžiai tremties šešėlyje: žvilgsnis į lietuvių diasporas Rytuose

2025-09-11T15:58:26+03:00

Knygos "Lietuvių kilmės diasporos Rytuose ir jų tapatybė. Užvolgio ir Kazachstano atvejai", aut. Loreta Vilkienė, Vytis Čiubrinskas, Jolanta Kuznecovienė ir Irena Šutinienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2024, recenzija.

Dar viena Šv. Kazimiero kolegijos istorija

2025-09-11T16:08:40+03:00

Knygos "Popiežiškoji Šv. Kazimiero lietuvių kolegija Romoje: istorijos eskizas.", aut. Arūnas Streikus, Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2024, recenzija.