Ar CMR konvencijos nuostatos dėl senaties sustabdymo bei nutraukimo nepažeidžia teisinio apibrėžtumo principo?

Santrauka

CMR konvencijos narės susitarė dėl pagrindinio tikslo – suvienodinti tarptautinių krovinių vežimo sutarties sąlygas t. y., tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę, tačiau, nepaisant deklaruojamo unifikavimo tikslo, CMR konvencijoje įtvirtinti ieškinio senaties sustabdymo ir senaties nutraukimo institutai nėra reguliuojami išsamiai ir vienodai, o jų aiškinimas bei taikymas iš esmės priklauso nuo tos valstybės, kurioje nagrinėjama byla, nacionalinės teisės.

Nors CMR konvencija reglamentuoja senaties sustabdymo institutą bei numato senaties sustabdymo galimybę, ji neapibrėžia rašytinio reikalavimo, galinčio sukelti tokį teisinį padarinį, turinio. Dėl šios priežasties rašytinių reikalavimų (pretenzijų ar reklamacijų) pakankamumas senaties eigai sustabdyti vertinamas pagal bylos nagrinėjimo vietos valstybės nacionalinę teisę ir teismų praktiką. Analogiška situacija susiklosto ir senaties nutraukimo instituto atveju, kai CMR konvencija pati nukreipia į nacionalinį teisinį reguliavimą, t. y. tos valstybės teisę, kurioje yra iškelta byla. Toks sprendimas kelia pagrįstų abejonių dėl jo atitikties CMR konvencijos preambulėje įtvirtintam tikslui, kadangi dėl tokio skirtingo interpretavimo atsiranda teisinis neapibrėžtumas, kuris neleidžia užtikrinti stabilių teisinių santykių bei kiekvienos sutarties šalių teisėtų lūkesčių.

Šiame straipsnyje analizuojamas senaties sustabdymo institutas (angl. suspension rule), atskleidžiama jo samprata, taikymo ypatumai bei aiškinimo problematika. Analizė grindžiama tarptautine teisine doktrina, Lietuvos teismų praktika bei kitų CMR konvencijos valstybių narių teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, kad CMR konvencija neįtvirtina aiškių rašytinių reikalavimų turinio kriterijų, jų vertinimas skirtingose valstybėse neišvengiamai lemia nevienodą teisinį aiškinimą, kuris sukuria teisinį neapibrėžtumą ir apsunkina stabilių teisinių santykių bei šalių teisėtų lūkesčių užtikrinimą.

Be to, straipsnyje nagrinėjamas ir senaties nutraukimo institutas (angl. interruption rule), kurio reguliavimą CMR konvencija palieka susitariančiųjų valstybių nacionaliniams teismams. Toks teisinis sprendimas kelia klausimą, ar CMR konvencijos valstybės narės iš tiesų siekė visapusiškai suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo santykių teisinį reguliavimą, kaip tai deklaruojama konvencijos preambulėje.

Išanalizavus CMR konvencijos nuostatas, teisės doktriną, Lietuvos teismų praktiką bei CMR konvencijos narių teismų praktiką, buvo pasiekta išvada, kad senaties sustabdymo bei nutraukimo institutai pažeidžia teisinio apibrėžtumo principą bei neužtikrina sutarties šalių teisėtų lūkesčių.