Ar virtualių aplinkų valdytojams gali kilti teisinė atsakomybė už veiksmus šiose aplinkose, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu?

Santrauka

Spartus technologijų vystymasis ir vis didėjanti jų integracija į visuomenės gyvenimą iš esmės keičia kasdienybės dinamiką bei teisinio reguliavimo ypatumus. Virtualios aplinkos – apimančios virtualią, papildytą, išplėstinę realybes bei metavisatą – sukuria naujas erdves, kuriose asmenys patiria realias pasekmes, įskaitant ir žmogaus orumo pažeidimus, o šių valdytojai turi realią galimybę kontroliuoti naudotojų veiklą bei sustabdyti neteisėtus veiksmus. Nors Europos Sąjunga pristatė Skaitmeninių Paslaugų Aktą kaip priemonę, numatančią valdytojų atsakomybę už fundamentalių žmogaus teisių pažeidimus, moksliniame diskurse kyla reikšmingų diskusijų dėl reguliavimo veiksmingumo, dėl ko kyla būtinybė įvertinti, ar egzistuojantis reguliavimas Europos Sąjungoje yra visapusiškai pakankamas užtikrinti žmogaus orumo apsaugą virtualiose aplinkose, dėmesį skiriant sunkiausiai pažeidimų kategorijai dėl didesnės žalos rizikos. Pirmiausiai, straipsnyje yra pristatomos virtualios aplinkos technologijos keliamos rizikos, analizuojant aktualią akademinę literatūrą. Nustatoma, kad rizikos yra susijusios su psichikos sveikatos problemomis, privatumo ir žmogaus orumo pažeidimais bei teisinio reguliavimo iššūkiais, kuriuos lemia sparti technologinė pažanga. Taip pat, atsižvelgiant į keliamas rizikas, straipsnyje apžvelgiamas egzistuojantis virtualių aplinkų teisinis reguliavimas Europos Sąjungoje. Nustatoma, kad nėra vieno teisinio akto, kuris reguliuotų virtualias aplinkas iš esmės, tačiau, remiantis  technologinio neutralumo principu, galima daryti išvadą, kad yra daugybė kitų teisės aktų, kurie atitinkama apimtimi reguliuoja virtualias aplinkas. Atkreipiamas dėmesys, kad pagrindinis teisės aktas, nustatantis valdytojų atsakomybę už žmogaus teisių pažeidimus jų valdomose aplinkose, yra Skaitmeninių Paslaugų Aktas.

Toliau išdėstoma tyrimo metodologija. Pirmiausiai, aprašomas tyrimui atlikti pasirinktas sisteminės literatūros analizės metodas nurodant jo įgyvendinimo eigą. Išaiškinama, kad šis metodas bus naudojamas siekiant atsakyti į šios tezės klausimą identifikuojant pagrindinius egzistuojančio reguliavimo Europos Sąjungoje ypatumus, susijusius su virtualių aplinkų valdytojų atsakomybe. Šiam tyrimui atrenkami 27 šaltiniai, iš kurių išskiriamos 63 citatos tolimesnei tyrimo analizei. Šios citatos skirstomos pagal tematiką į du skyrius: „Skaitmeninių platformų atsakomybės rūšys bei jų įtaka technologinei ekosistemai“ ir „Teisinio reguliavimo problemos ir tolimesnis reguliavimo tobulinimas“. Šie skyriai dar skaidomi į penkis poskyrius: „Tiesioginė atsakomybė“, „Netiesioginė atsakomybė“, „Skaitmeninių platformų elgesys“, „Teisinio reguliavimo veiksmingumo vertinimas ir socialinis poveikis“ bei „Tolimesnis reguliavimo tobulinimas skaitmeninių platformų atsakomybės atžvilgiu“. Galiausiai, tyrimo metodologijos sudarymo rezultatai ir išsamesni kokybiniai duomenys papildomai pateikiami vizualine išraiška.

Galiausiai, sisteminės literatūros analizės pagalba atliekamas teisinio reguliavimo Europos Sąjungoje, numatančio valdytojų atsakomybę, veiksmingumo tyrimas. Tyrime atskleista, jog Skaitmeninių Paslaugų Aktas numato valdytojų atsakomybę už veiksmus jų valdomose virtualiose aplinkose, kurie žeidžia žmogaus orumą, ypač niekinamu ir žeminamu elgesiu, tačiau šis teisės aktas neužtikrina valdytojų atsakomybės mažesnėse, labiau pažengusiose virtualiose aplinkose, kurios yra decentralizuotos. Dėl šių priežasčių rekomenduojama jį papildyti atskira kategorija virtualių aplinkų valdytojams, kurioje būtų numatyti reikalavimai taikyti pastiprintas tikrinimo priemones ir sudaryti rizikos vertinimą visų tipų virtualioms aplinkoms, įskaitant mažesnes, decentralizuotas.