Civilių gyventojų apsauga ginkluotame konflikte: proporcingumo principo svarba

Santrauka

Karas, kaip ir visi kiti žmonių bendruomenės tarpusavio santykiai, turi savo teisinį reguliavimą. Ginkluoto konflikto metu kai kurios žmogui garantuojamos teisės gali būti apribotos arba laikinai nustoti galioti, tuomet civilių apsaugos vaidmenį perima ir pradeda veikti tarptautinė humanitarinė teisė – teisinis režimas, reguliuojantis karo veiksmus, garantuojantis apsaugą (minimalias garantijas) karo aukoms – civiliams gyventojams, taip pat ribojantis karo veiksmų metodus ir priemones. Tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimai fiksuojami vis dažniau dėl augančių ginkluotų konfliktų skaičiaus. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryba, pasaulio politikai, diplomatai bei nevyriausybinės organizacijos nuolat akcentuoja humanitarinės teisės pažeidimus bei ginkluotų konfliktų dalyvių pareigas civiliams gyventojams. Tam tikri tarptautinės teisės normų pažeidimai gali būti kvalifikuojami kaip genocidas ar nusikaltimai žmoniškumui.

Straipsnyje analizuojamos ketvirtosios Ženevos konvencijos ir I papildomo protokolo nuostatos. Analizuojama proporcingumo principo samprata, aiškinamas jo santykis su kitais tarptautinės humanitarinės teisės principais, tokiais kaip atsargumo, nereikalingų kančių draudimo ir civilių bei kombatantų atskyrimo. Aptariama proporcingumo principo reikšmė civilių apsaugai, taip pat išskiriami šio principo taikymo skirtumai tarptautiniuose ir netarptautiniuose konfliktuose. Taip pat kvalifikuojami proporcingumo principo pažeidimai, kaip karo nusikaltimai pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutą ir Ženevos konvencijas.

Straipsnyje aptariamos problemos, kylančios taikant proporcingumo principą šiuolaikinio karo sąlygomis, kai pasitelkiamos pažangiausios technologijos. Analizuojami ginkluoti konfliktai tarp Izraelio ir Palestinos bei Rusijos ir Ukrainos, pateikiant neproporcingų karinių veiksmų pavyzdžius.