Piktnaudžiavimas mokesčių teisėje, kurio pagrindu prarandama teisė į PVM atskaitą

Paulius Čerka, Jurgita Grigienė

Santrauka


PVM sukčiavimas arba piktnaudžiavimas yra labai aktuali teisminė sąvoka šių dienų mokestinei teisei. Karuselinio ir panašaus sukčiavimo atvejai yra dažni Lietuvos ir kitų šalių praktikoje, todėl svarbu aiškiai įvardinti ribas skiriančias mokestinį piktnaudžiavimą, sąlygojantį teisių praradimą, bei kitas situacijas, kuomet nors ir PVM nėra iki galo surenkamas į biudžetą, tačiau tai nėra sąlygojama piktnaudžiavimo. Pats populiariausias PVM sukčiavimo modelis yra karuselinis sukčiavimas arba dingęs prekybininkas. Taikant šios schemos variantą dingusio prekiautojo klientas parduoda kitos ES narės subjektui ir pareikalauja iš savo mokesčių institucijų, kad šios grąžintų PVM, kurį jis sumokėjo dingusiam prekiautojui, kuris į biudžetą taip ir lieka nesumokėjęs PVM, todėl tokiu būdu padaroma žala biudžetui. Tačiau tokias schemas būtina skirti nuo situacijų, kuomet PVM nėra tinkamai surenkamas, tačiau mokesčių mokėtojas nėra „tokio plano“ dalimi ir neturėtų nukentėti.

Straipsnyje pateikiamos dvi mokestinės bylos, kuriose teismas konstatavo mokestinį piktnaudžiavimą tuo pagrindu, kad mokesčių mokėtojas galėjo numatyti savo kontrahento finansinį nepajėgumą pilnai įvykdyti PVM mokestines prievoles, nors sandorių dalyviai atliko realias ekonomines operacijas ir nesiekė PVM sukčiavimo. Nekyla abejonių dėl pačio principo, kad asmenys negali Sąjungos teisės normomis remtis sukčiaudami ar piktnaudžiaudami, tačiau neaiškumų kyla siekiant tiksliai apibrėžti ką reiktų laikyti piktnaudžiavimu, t.y. ar vien numatymas kontrahento nepajėgumo, kuris nebuvo tyčinis ar planuotas, sumokėti PVM pilna apimtimi jau laikytina tokiu piktnaudžiavimu.

Autoriaus nuomone, kuomet kai PVM nesumokamas dėl rinkoje realiai veiklą vykdančio, bet sunkumus patiriančio subjekto, faktinė situacija iš esmės skiriasi nuo karuselinio sukčiavimo schemos. Todėl visiškai be pagrindo nepilnai mokus ūkio subjektas buvo vertinamas kaip nesąžiningas mokesčių mokėtojas, t.y. dėl objektyvių rinkos sąlygų kylantis įmonės nemokumas ir operacijos su tokiu subjektu negali būti savaime laikoma nesąžininga mokestinė operacija. Kai pati ūkinė operacija turi akivaizdų komercinį turinį, ji atliekama komerciniu motyvu, o ne siekiant nesąžiningos naudos, tai iš tokios operacijos atsiradusios mokestinės teisės negali būti laikomos nesąžiningumu.


Pagrindiniai žodžiai


Teisė į PVM atskaitą, piktnaudžiavimas mokestinėje teisėje

Visas tekstas:

PDF


DOI: http://dx.doi.org/10.7220/2029-4239.16.6