Teisės technologijos ir kibernetinis saugumas singuliarumo amžiuje

Paulius Astromskis

Santrauka


Singuliarumas yra suprantamas kaip laiko ir skaičiavimo pajėgumo momentas, kuomet dirbtinis intelektas tampa lygus žmogaus intelektui. Singuliarumas yra ekonominė teorija, kuri vis dar yra vertinama nevienareikšmiai. Neatsižvelgiant į tai, ar žmonija pasieks singuliarumą, ar ne, yra akivaizdu, kad precedento neturinti technologijų plėtra iš esmės keičia visas žmogaus veiklos sritis ir socialines institucijas, įskaitant ir teisę. Teisė turi būti suderinta su technologiniais poreikiais ir galimybėmis bei skatinti tvarų technologinį vystymąsi. Tam yra būtina peržiūrėti esamus reguliavimo modelius technologinio singuliarumo galimybių kontekste.

Akivaizdu, kad tik dirbtinio intelekto sistemos turi realų potencialą išspręsti tūkstančius teisinių klausimų per sekundės dalį, naudojant tūkstančių didžiausių protų žinias, už arbatos puodelio savikainą. Tačiau technologinė plėtra turi ir egzistencinių pavojų. Kartu su gerovę didinančiomis technologijomis, tuo pačiu greičiu plečiasi ir kibernetinio saugumo pavojus keliančios sistemos. Siekiant sureguliuoti kibernetinio saugumo pavojus, vien technologinės plėtros neužtenka, kadangi tiek puolimo, tiek gynybos technologijos vystosi lygiagrečiai. Kibernetiniam saugumui reikalingas radikalus “atominis” sprendimas. Šiame straipsnyje yra nagrinėjama problema, jog nėra aišku, koks reguliavimo modelis turi būti naudojamas kibernetinio saugumo reguliavimui besivystančių teisės technologijų kontekste.

Atitinkamai, šio straipsnio tikslas – sudaryti konceptualų kibernetinio saugumo reguliavimo modelį ir jį įvertinti besivystančių teisės technologijų kontekste. Tyrimo objektas – kibernetinio saugumo reguliavimas.
Siekiant nustatyto tikslo ir išspręsti problemą, buvo iškelti trys uždaviniai. Pirmiausiai yra apžvelgiama esama kibernetinio saugumo problematika. Tam yra pateikiama mokslinės literatūros ir praktinių kibernetinių incidentų atvejų analizė, išskiriant žmogaus klaidų reikšmingumą kibernetiniam saugumui. Toliau šiame straipsnyje yra sudaromas konceptualus kibernetinio saugumo reguliavimo modelis. Šio modelio pagrindu yra sandorių sąnaudų teorija ir šias sąnaudas lemiantys veiksniai. Apibendrinus esamą reguliavimo modelį ir jo trūkumus, šioje straipsnio dalyje yra sudaromas konceptualus kibernetinio saugumo reguliavimo modelis. Trečiuoju uždaviniu yra vertinama ar pasiūlytas konceptualus modelis yra galimas, atsižvelgiant į teisės technologijų vystymosi eigą.

Sprendžiant šiuos uždavinius nustatyta, kad vien technologinėmis priemonėmis sustabdyti kibernetinio saugumo grėsmes yra neįmanoma, todėl reguliuotojas neturi kito pasirinkimo kaip didinti saugumą mažinant privatumą. Deja, tačiau kadangi daugiausia kibernetinio saugumo grėsmių kyla dėl žmogaus klaidų, būtina sukurti autonominį modelį, kuris tvariai valdant asmens duomenis maksimaliai užtikrintų kibernetinį saugumą. Technologijomis grįstas reguliavimo modelis leistų kurti, stebėti ir vystyti teisės sistemas taip, kad jos leistų užkirsti kelią kibernetinėms grėsmėms. Šiame kontekste apžvelgus teisės technologijų vystymosi istorija ir tendencijas buvo nustatyta, kad dirbtinio intelekto sistemos yra plačiai naudojamos ir vystomos teisės praktikoje, kas atitinka bendrą technologinio progreso kryptį link singuliarumo. Ši analizė leidžia daryti prielaidą, kad esant pakankamam technologiniam išsivystymui, toks reguliavimo modelis galėtų maksimaliai užtikrinti kibernetinį saugumą, tuo pačiu apsaugant asmens duomenis nuo žmogaus klaidų.


Pagrindiniai žodžiai


Reguliavimas, kibernetinis saugumas, singuliarumas, teisės technologijos, sandorių sąnaudų teorija.

Visas tekstas:

PDF (English)


DOI: http://dx.doi.org/10.7220/2029-4239.16.3