Deeds and Days / Darbai ir Dienos

Ištarti „declamationes“: kūrybinės veiklos vieta universitete ir akademinės tapatybės klausimas

Austėja Vaičiulevičiūtė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Pagavus bangą, pažinti kitą pasaulį

Indrė Žakevičienė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

(Post)humanistinis žmogaus įvaizdis Ievos Toleikytės prozoje ir poezijoje

Beata Starodubova — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Straipsnyje remiantis posthumanizmo teorija analizuojamas žmogaus įvaizdis Ievos Toleikytės apsakymų rinkinyje „Garstyčių namas“ (2009) ir poezijos rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ (2020). Pristatoma posthumanizmo filosofija ir posthumanistinis teksto skaitymas – kūrinių analizės pagrindas. Keliama problema, kaip Toleikytės kūryboje keičiasi žmogaus įvaizdis ir kiek nutolstama ar priartėjama prie (post)humanistų įsivaizduojamo žmogaus. Analizė parodė, jog žmogaus įvaizdis labiausiai nutolęs nuo humanizmo idealo Toleikytės poezijoje, matyti pakitęs žmogaus suvokimas. Pastebėta, kad „Garstyčių namo“ apsakymuose veikėjų paveikslai reikšmingai nenutolsta nuo humanizmo žmogaus, čia aukštinamas ambicingas, visavertis žmogus, besitikintis ypatingo gyvenimo. Visuose tekstuose vienaip ar kitaip grįžtama prie žmogaus kaip išsiskiriančio iš kitų gyvybės formų įvaizdžio.

Posthumanistinės intonacijos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Ida Daiva Povilaitė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Straipsnyje analizuojama, kaip posthumanistinės idėjos atsispindi šiuolaikinėje lietuvių literatūroje: žmogaus tapatybės hibridiškumas, iš esmės pakitę žmogaus santykiai su gamta, technologijomis ir nežmogiškomis būtybėmis, ironija ir stilistikos fragmentavimas, taip pat ir etiniai iššūkiai, kylantys dėl klimato kaitos ir technologinio pokyčio. Į literatūrą žvelgiama pro posthumanizmo teorijos prizmę, remiantis Rosi Braidotti, Donna Haraway, Madsu Rosendahlu Thomsenu ir kt. Straipsnyje analizuojami konkrečių lietuvių autorių poezijos ir prozos pavyzdžiai iš Undinės Radzevičiūtės, Austėjos Jakas, Dariaus Žiūros, Saros Poisson, Agnės Žagrakalytės ir Sigito Parulskio kūrybos, ieškoma posthumanistinių intonacijų apraiškų. Dekonstruojamas antropocentrinis pasaulėvaizdis – žmogaus tapatybė čia ne homogeniška, bet daugiaplanė ir kintanti, o literatūrinis pasakojimas fragmentuotas ir išbarstytas, ironiškas bei veikiamas ekologinių, mistinių, globalių technologinių kontekstų. Tačiau humanizmo prasmė literatūroje nėra nuneigiama, atvirkščiai – ji papildoma naujomis posthumanistinėmis prasmėmis, o ironija šiam diskursui suteikia netikėtumo.

Grožinių knygų skaitymas kaip intraasmeninės ir tarpasmeninės komunikacijos pokyčių stimuliatorius: biblioterapinė prieiga

Jurgita Girčienė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Biblioterapija, kaip daugiau ar mažiau formalizuota tarpdisciplininė praktika, tradiciškai siejama su rekomendacinio pobūdžio ar interakcine specialisto pagalba kitam asmeniui per knygą. Tai atspindi ir biblioterapinį skaitymo poveikį nagrinėjantys empiriniai tyrimai. Tačiau pastaruoju metu, orientuojantis į asmenybės augimą sutelktą edukacinę biblioterapijos kryptį, pasigirsta raginimų tyrinėti biblioterapinį laisvalaikio skaitinių poveikį. Straipsnyje, pritaikius biblioterapinės prieigos instrumentarijų žvalgomajam laisvalaikio skaitymo tyrimui, nagrinėjama, kaip grožines knygas mėgstantys lietuviai vertina jų poveikį intraasmeninės ir tarpasmeninės komunikacijos raiškai. Tyrimas atskleidė teigiamą transformuojančią įtaką abiem komunikacijos lygmenims ir patvirtino prielaidą, kad giluminiu skaitymu paremtas biblioterapinis poveikis gali būti patiriamas ir be specialisto pagalbos. Tai rodytų biblioterapinės prieigos tinkamumą skaitytojų požiūriui į laisvalaikio skaitymo jiems daromą poveikį tirti.

Su Lietuvos valstybės ženklu: operos solistų gastrolės Didžiojoje Britanijoje 1948–1949 metais

Danutė Petrauskaitė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

1944 metais iš Lietuvos pasitraukė tūkstančiai žmonių, tarp jų – nemaža dalis Kauno Valstybės teatro artistų. Kaip karo pabėgėliai, jie laikiną prieglobstį rado Vokietijoje. Kitose šalyse pajėgių lietuvių muzikų trūko, todėl 1948 metais, siekiant iškilmingai pažymėti Lietuvos valstybės atkūrimo 30-metį, Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjunga ir Baltų taryba, britų Menų tarybai pritariant, pasikvietė iš Vokietijos 4 dainininkus ir akompaniatorių. Su jais buvo sudaryta sutartis ne tik dalyvauti jubiliejiniame renginyje, bet ir aplankyti nuo centro nutolusias lietuvių bendruomenes, pakelti jų tautinę dvasią ir Jungtinėje Karalystėje skleisti žinią apie tragišką Lietuvos likimą. Panaši sutartis buvo pasirašyta 1949 metams, numatant daugiau koncertų skirti angliškai auditorijai. Šiame straipsnyje analizuojamos koncertinės programos, periodinės spaudos atsiliepimai, publikos reakcija, gastrolių maršrutai ir pasiekti rezultatai, aptariami atlikėjų įspūdžiai bei jų nesėkmingi bandymai įsitvirtinti profesionaliojoje britų scenoje.

Vaidyba „tikrovės teatre“: etika, politika ir poveikis žiūrovui

Jurgita Staniškytė — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Autentiškumo ar tikrovės efekto siekis šiuolaikiniame teatre pasireiškia įvairiomis „tikrovės teatro“ (Carol Martin) formomis: dokumentiniu, pažodiniu, autobiografiniu teatru ar įvairiomis rekonstrukcijomis ir inscenizacijomis. Visos šios teatro formos sietinos su (ne)vaidybos ar (po)vaidybos būsenomis, kurių esminis bruožas – tai tikrovės efektas. Pastaraisiais metais Lietuvos teatro scenoje atsirado nemažai darbų, kuriuose vaidina patys pasakojamų istorijų subjektai, o jų scenoje išsakomi tekstai sukurti remiantis interviu ar kūrybinių dirbtuvių metu pasidalinta autobiografine medžiaga. Šie spektakliai taip pat gali būti priskiriami tikrovės teatro srovei. Pirmojo asmens pasakojimai ir įkūnytos autobiografijos skatina žiūrovus išgyventi ypatingą tikrovės patyrimą. Jeigu scenoje savo pačių jausenas įkūnija patys pasakojamų gyvenimo istorijų subjektai, o ne profesionalūs aktoriai – tai neišvengiamai sustiprina autentiškumo potyrį teatre. Be to, tokie spektakliai kelia klausimus apie tikrovės ir vaidybos santykio kaitą šiuolaikinio teatro kontekste ir yra labai intriguojantys socialinių vaidmenų (Ervingo Goffmano sąvoka) ir dvigubo tapatybės kodavimo (Richardo Schechnerio terminas) teorijų įžeminimo meninėje praktikoje pavyzdžiai. Šiame straipsnyje analizuojami pirmojo asmens pasakojimais ir įkūnytomis autobiografinėmis istorijomis paremti Lietuvos teatro spektakliai bei apibrėžiami juose besiformuojantys vaidybos būdai, jų estetiniai principai ir platesnės kultūrinės implikacijos. Remiantis performatymo teorija, straipsnyje taip pat bus siekiama nustatyti vyraujančias menines strategijas ir aptarti pagrindines problemas, iškylančias tokio pobūdžio spektakliuose.

Neognosticizmas ir egregorai. Kritinė studija

Gintautas Mažeikis — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Straipsnio tikslas yra apsvarstyti neognostinę egregoro koncepciją akcentuojant Pierre’o Mabille’io, André Bretono, Dion Fortune, Levo Karsavino, Marko Stavisho literatūrinius ir filosofinius atvejus, aiškinant juos kritinės teorijos kontekste, aptarti, kiek egregoro kritinė studija gali padėti suprasti simbolinių organizacijų idealizaciją, personalizaciją ir pripažinimą. Straipsnyje atskiriamos religinės (okultinės) ir nereliginės (ideologinės) simbolinės organizacijos. Nereliginis neognosticizmas kalba apie įvairias „žinojimo – galios – formas“ ir susijusias simbolines organizacijas, per kurias mes suprantame pasaulį ir pateisiname savo veiksmus. Straipsnis gali būti naudingas kritiškai aiškinant istorines ir aktualias lyderystės bei pripažinimo teorijas ar interpretuojant kai kuriuos literatūros kūrinius, esančius filosofijos, psichoanalizės ir literatūros paribyje.

Klasikinis filosofinis seminaras šiuolaikiniame universitete: patirtinis žvilgsnis

Ramūnas Čičelis — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Straipsnyje susitelkiama į klasikinio ir šiuolaikinio filosofinio seminaro ontologinių, gnoseologinių ir etinių aspektų problematiką. Tyrime nagrinėjamas antikos laikų ir dabartinis filosofinis seminaras, pagrindinį dėmesį skiriant tam, ar šiandien senoji filosofavimo tradicija akademijoje ir universitete nėra praradusi prasmės ir kaip keitėsi filosofinio seminaro principai per daugiau nei du tūkstančius metų. Be to, straipsnyje kalbama apie šiuolaikinio filosofinio seminaro tapatybę, kontekstus ir universiteto likimą mūsų dienomis. Tyrime prieinama prie išvadų, kad klasikinis filosofinis seminaras, nepaisant daugybės socialinių, politinių, verslo ir kultūrinių trukdžių, tebeturi dabartį ir ateitį akademinėje institucijoje. Tol, kol seminare bus kruopščiai nagrinėjami filosofiniai tekstai ir su jais susiję klausimai, tol filosofavimas apie daugelį tikrovės reiškinių bus mažoji ir tylioji alternatyva pasauliui, kuriame laipsniškai mažėja rašytinio šaltinio reikšmė, įsigali ekrano kultūra ir nebekyla klausimų, iš kur atėjome ir dėl ko gyvename. Filosofinis seminaras yra savotiška laiko kapsulė, kurioje glūdi Vakarų civilizacijos pagrindai ir jų galima svarba dabartiniam planetos likimui.

Kaip mąstome apie pandemijas?

Sean Ryder — An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300

Redakcinė kolegija, turinys, apie autorius

An, 02 rugs. 2025 00:00:00 +0300